Jokūbo Perkūno traktatas
Autorius: Parengė Ona Aleknavičienė, Christiane Schiller
ISBN kodas:
2008
Išleidimo metai:
2008
Puslapių skaičius:
185
Kalba:
Lietuvių
Viršelis: Kietas
Jokūbas Perkūnas (1665–1711), nors dažnai savo pavardę Perkuhn rašydamas, turėjo pagrindo skeptiškai žvelgti į atvykėlius Prūsų Lietuvon, mėginančius kitus lietuvių kalbos pamokyti – buvo vietinis. Gimęs Išdaguose (Gumbinės apskritis), studijavęs Karaliaučiuje, traktatą parašė kunigaudamas Valtarkiemyje (jį išleido kažkodėl tolimuose miestuose, iškart dviejuose – Leipcige ir Frankfurte), o keletą paskutinių gyvenimo metų dar pabuvo ir vyskupu Įsrutyje.
Traktate „Pagrįsta nuomonė apie dešimtį į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių ir jas įkvėpusį raštą“ Perkūnas savo aštrų, priekabų žvilgsnį nukreipia ne į kuklų debiutantą Šulcą, o į garbaus amžiaus ir jau pašlovinimų sulaukusį Mörliną – būtent „Pagrindinio lietuvių kalbos principo“ autoriui jis priskiria ir Ezopo pasakėčių vertimą. Mokytinio Šulco bendradarbiavimo su Mokytoju, kaip pažymi ir dabartinio leidinio parengėjos, būta (Mörlino ranka daryti taisymai), bet neabejotinų argumentų, kad Šulco autorystė tik fiktyvi, rūstusis Perkūnas nepateikia. Jo traktate susipina dvi poleminio įkarščio gijos: viena, jis kruopščiai analizuoja pasakėčių tekstus, dažnusyk pateikdamas teisingesnį variantą, kaip, anot jo, sakytų žmonės; antra, jis kritikuoja Mörliną, jau išeidamas iš aptariamo kūrinio rėmų – štai priekaištauja dėl katechizacijos formuluočių kaitaliojimo, juk „jaunus ir neišmanančius žmones reikia mokyti vieno [t. y. pastovaus – A. P.] žinomo teksto ir formos“ (p. 61).
Traktate „Pagrįsta nuomonė apie dešimtį į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių ir jas įkvėpusį raštą“ Perkūnas savo aštrų, priekabų žvilgsnį nukreipia ne į kuklų debiutantą Šulcą, o į garbaus amžiaus ir jau pašlovinimų sulaukusį Mörliną – būtent „Pagrindinio lietuvių kalbos principo“ autoriui jis priskiria ir Ezopo pasakėčių vertimą. Mokytinio Šulco bendradarbiavimo su Mokytoju, kaip pažymi ir dabartinio leidinio parengėjos, būta (Mörlino ranka daryti taisymai), bet neabejotinų argumentų, kad Šulco autorystė tik fiktyvi, rūstusis Perkūnas nepateikia. Jo traktate susipina dvi poleminio įkarščio gijos: viena, jis kruopščiai analizuoja pasakėčių tekstus, dažnusyk pateikdamas teisingesnį variantą, kaip, anot jo, sakytų žmonės; antra, jis kritikuoja Mörliną, jau išeidamas iš aptariamo kūrinio rėmų – štai priekaištauja dėl katechizacijos formuluočių kaitaliojimo, juk „jaunus ir neišmanančius žmones reikia mokyti vieno [t. y. pastovaus – A. P.] žinomo teksto ir formos“ (p. 61).
Jokūbas Perkūnas (1665–1711), nors dažnai savo pavardę Perkuhn rašydamas, turėjo pagrindo skeptiškai žvelgti į atvykėlius Prūsų Lietuvon, mėginančius kitus lietuvių kalbos pamokyti – buvo vietinis. Gi...
Skaityti daugiau...
Knygą siūlo:
Parduok perskaitytas knygas ir kitus daiktus!